Celiakija

Celiakija. Simptomai ir diagnozė

Celiakija (gliuteninė enteropatija) – imuninės kilmės sisteminė liga, išsivystanti genetinį polinkį turintiems asmenims. Celiakijos patogenezėje išskiriami keli būtini veiksniai ir rizikos veiksniai, išprovokuojantys klinikinę ligos išraišką. Celiakijai būtini veiksniai:

Genetinė predispozicija. Mokslininkų nustatyta stipri HLA (angl. Human Leukocyte Antigen/ liet. žmogaus leukocitų antigenų) priklausomybė.

Gliuteno baltymai. Gliuteno baltymai išprovokuoja T limfocitų autoimuninį atsaką. Gliuteno baltymai — tai gliadinas ir gliuteninas (yra kviečiuose), hordeinas (yra miežiuose) bei sekalinas (yra rugiuose). Visi šie baltymai nėra galutinai suskaidomi virškinimo fermentų, todėl prasiskverbia pro žarnyno sienelę. Čia skaidomi audinių transgliutaminazės (angl. tissue transglutaminase/ sutrump. tTG) iki gliutamino rūgščių. Pastarosios turi savybę jungtis su specifiniais HLA receptoriais, esančiais antigeną pateikiančių ląstelių paviršiuje. Taip organizme sukeliama uždegimo reakcija.

Gliuteno turintys produktai, ypač kviečiai, gali sukelti tris skirtingas ligas: celiakiją, alergiją kviečiams (kviečiai iš visų grūdinių kultūrų yra patys alergiškiausi) bei hiperjautrumą gliutenui. Ši būklė yra kuomet žmogus jaučiasi daugiau geriau nevalgydamas kviečių ir kitų gliuteno turinčių produktų. Kviečiai neretai sukelia virškinimo trakto ligas, todėl begliuteninės dietos laikosi ir nesergantys celiakija. Bet labai svarbu prieš pradedant tokią dietą skirti laiko diagnostikai. Svarbu paminėti, kad vartodami grūdines kultūras (kviečių, rugių ir miežių grūdus) ar maisto produktus, kuriuose yra baltymo gliuteno, jo netoleruojantys žmonės suserga celiakija.

Nepaisant klasikinės (tradicinės) ligos išraiškos, pasireiškiančios virškinamojo trakto sutrikimais, dažnai celiakija pasireiškia kaip multisisteminė liga. Daug pacientų serga ne virškinamojo trakto ligos forma, kai visai nebūna žarnyno pažeidimo požymių. Pavyzdžiui, nepaaiškinama anemija, osteoporozė ar herpetiforminis dermatitas.

Todėl celiakiją jau imta klasifikuoti. Literatūroje minimi šie CELIAKIJOS TIPAI:

  1. KLASIKINĖ celiakija. Dažniausiai pasireiškianti nuo 6 iki 24 mėnesių amžiaus. Visuomet būna virškinamosios sistemos sutrikimo simptomų: viduriavimas/vidurių užkietėjimas, vėmimas, svorio kritimas dėl malabsorbcijos. Serologiniai ir biopsijos rezultatai būna teigiami, simptomai išnyksta pritaikius begliuteninę dietą.
  2. ATIPINĖ celiakija. Diagnuojama įvairaus amžiaus. Pasireiškia tik keli ar visai nebūna virškinamosios sistemos sutrikimo požymių. Tačiau, kaip ir klasikinės celiakijos atveju, būna teigiami serologiniai ir biopsijos rezultatai.
  3. TYLIOJI celiakija. Simptomai nepasireiškia, bet nustatomi teigiami serologiniai ir biopsijos rezultatai. Paprastai liga nustatoma atsitiktinio tyrimo metu arba tiriant didesnės rizikos grupes.
  4. LATENTINĖ celiakija. Taip pat nebūna klinikinių ligos požymių. Serologiniai testai teigiami, o biopsijos rezultatai neigiami. Manoma, kad ši ligos forma, netaikius dietinio gydymo, progresuoja, t. y. ilgainiui atsiranda ir žarnyno sienelės pokyčių.

Kaip diagnozuojama?
Celiakijos diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais simptomais. Kartu derėtų prisiminti ir netipines celiakijos formas. Diagnozę galutinai patvirtina arba atmeta diagnostiniai celiakijos tyrimai:

  1. Serologiniai kraujo tyrimai (Antigliadino antikūnai (AGA), Antiendomiziniai antikūnai (EMA) ir antikūnai audinių transgliutaminazei (anti–tTG)).
  2. Atliekant žarnyno biopsiją arba genetiniu tyrimu.

Celiakijos simptomai:

  • Viduriavimas
  • Pūslelės ant odos
  • Išmatų pakitimai
  • Bendras nuovargis
  • Kaulų skausmai
  • Kūno masės mažėjimas
  • Apatija
  • Kaulų tankio retėjimas
  • Nevaisingumas
  • Raumenų nykimas.

Sergant celiakija vystosi lėta alerginė reakcija gliutenui. Baltymai, esantys grūduose (gliadinas, gliuteninas) prasiskverbia pro žarnyno sienelę ir čia yra suskaidomi iki rūgščių. Kai tik šie baltymai kontaktuoja su žarnos gleivine, atsiranda autoimuninis atsakas. Nauji susidarę antikūniai pradeda „pulti“ plonosios žarnos gleivinės gaurelius, per kuriuos įsisavinamos maisto medžiagos bei vitaminai, kurie paskui patenka į kraują. Dėl sukeltos uždegiminės reakcijos gaureliai nebeatlieka savo funkcijos, todėl maisto medžiagos toliau keliauja žarnynu, maistinės medžiagos nepatenka į kraują, gali prasidėti viduriavimas ar net svorio kritimas.

Celiakijos simptomai žmonėms pasireiškia skirtingai – vieniems šie simptomai būna švelnūs, kitiems – stipresni. Celiakija yra ganėtinai dažnas sutrikimas – ja serga 1 iš 100 žmonių. Deja, celiakija diagnozuojama tik 10 – 15% sergančiųjų asmenų. Kartais celiakijos simptomai gali būti painiojami su dirgliosios žarnos ar kviečių netoleravimo simptomatika. Ką daryti, kad diagnozuojamų celiakijos atvejų procentas padidėtų? Pirmiausia derėtų pradėti nuo savišvietos – reiktų skaityti, domėtis šia liga. Jokiu būdu sau nenusistatinėti diagnozių, o prieš atliekant celiakijos testą nekeisti savo mitybos įpročių, nes jei nustosite vartoti produktus, kuriuose yra glitimo, atlikus testą jo rezultatai gali būti klaidinantys.

ĮDOMU

  • Manyta, kad celiakija yra reta liga, tačiau atliktų epidemiologinių tyrimų rezultatai parodė priešingus rezultatus. Net 1 proc. amerikiečių serga šia liga, o D. Britanijoje serga net 1,2 proc. gyventojų. Lietuvos mokslininkų duomenimis, vaikų, sergančių celiakija skaičius sudaro 0,2 proc.
  • Dažnai gydytojai net neįtaria celiakijos dėl labai įvairios klinikinės šios ligos išraiškos. Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje (dešimtojoje redakcijoje) TLK–10 celiakija priskiriama žarnų malabsorbcijos ligų grupei ir nurodomas tik vienas ligos kodas — K 90.0 Celiakinė liga. Nei amžiaus grupės, nei skirtingos klinikinės celiakijos išraiškos nėra išskiriamos.
  • Celiakijos simptomai gali pasireikšti bet kurio amžiaus žmogui (įvairiuose šaltiniuose nurodomas amžius — nuo 6 mėnesių iki 90 metų).
  • Celiakijos klinikai pasireikšti reikia ne tik būtinųjų veiksnių, bet ir tam tikrų sąlygų arba provokuojančių veiksnių. Tai gali būti maitinimas kūdikystėje, persirgtos infekcijos ir kt. Medicinos literatūroje teigiama, jog yra nustatytas ryšys tarp persirgtų adenoviruso (7 ir 12 tipų), raudonukės ir herpeso viruso (1 tipo) infekcijų.
  • Sergantiems celiakija netaikius gydymo ir ilgą laiką organizmui neabsorbavus vertingų maisto medžiagų, gali išsivystyti komplikacijos, pavyzdžiui, osteoporozė, anemija ar net vėžys.
  • Kadangi moksliškai pagrįstas ir nustatytas celiakijos paveldimumas, sergančiajam būtų pravartu pasiūlyti išsitirti ir kitiems šeimos nariams.

Svarbu prisiminti:

  • Žmonės, kuriems diagnozuota celiakija, netoleruoja glitimo, proteino (baltymo), esančio kviečiuose, rugiuose ir miežiuose.
  • Sergantieji celiakija dietos turi laikytis visą gyvenimą. Atsitiktinai ar iš naujo pradėjus vartoti gliuteno turinčių produktų, celiakijos simptomai atsinaujina, o kliniką lemia suvartotas gliuteno kiekis ir vartojimo trukmė.
  • Celiakijos komplikacijos susijusios su padidėjusia rizika susirgti vėžinėmis ligomis ir padidėjusiu mirtingumu. Celiakija susijusi su piktybinėmis gastrointestinėmis neoplazmomis, kepenų vėžiu ir net Hodžkino limfoma.
  • Celiakija sergantiems pacientams TINKA beglitiminė dieta (skaityti plačiau).

Norėdami įsigyti produktų be gliuteno (be glitimo) spauskite čia.

X